Štai ir praūžė mūsų ilgai planuota kelionė, kurios laukiau daugiau nei dvejus metus, o svajojau – visus trejus. Pagaliau galima drąsiai sakyti, kad svajonė įgavo kūną! Tai nėra tik paprastas kergimas ar eilinio partnerio parinkimas. Tai Astonas – juodasis Prancūzijos princas, kurio mes laukėme taip ilgai. Mūsų susitikimas buvo nuosekliai planuojamas, bet vis nusitęsė net metams, nors jau prieš metus tai turėjo tapti realybe. Tačiau, kaip sakoma, gerų ir tikrų dalykų verta laukti. Tikiuosi, kad šis galingas susitikimas atneš mums naujų mažylių, nes galvoje nuolat kirba viena ir ta pati frazė – „Juodoji viltis...“.
Gamtos planai ir sprendimas keliauti „Va Bank“
Kadangi Tongulė visada moka patampyti nervukus, šis kartas irgi buvo vienas iš tų. Ruja nevyko sklandžiai taip, kaip parašyta vadovėlyje – mūsų panelė niekur neskubėjo. Jai visiškai nesvarbu, kad manęs laukia ilga kelionė ir kruopštus planavimas. Jos požiūris buvo paprastas: „Mama, tvarkykis su savo reikalais, aš niekur neskubu.“
Kadangi ovuliacija vėlavo, planuotis nebuvo lengva – reikėjo įjungti nuojautą, ką daryti geriau ir protingiau. Situacijos nepalengvino ir tai, kad išpuolė laisvos, nedarbo dienos, kas reiškė papildomą stresą dėl veterinarijos klinikų darbo laiko. Progesterono tyrimas daromas tam, kad nustatytume ovuliacijos pradžią, tačiau skaičiai vis vėlavo kilti. O kai vėluoja, visada gali įvykti greitas ir staigus šuolis, po kurio liktų tik pasakyti: „Lik Sveika, Prancūzija, gal kitam kartui...“
Pagal viską, kartais būna ir taip, kad ruja įvyksta, bet ovuliacija ne, ir vaikučių laukti tiesiog nėra galimybės. Visa ši sumaištis sukosi mano galvoje, o sprendimus reikėjo priimti čia ir dabar. Kadangi prasidėjo šioks toks progesterono kilimas (ne toks, kokio norėčiau, bet reikėjo džiaugtis, kad jis bent jau yra!), sprendimas buvo aiškus – važiuojam!
Daugiau nebelaukėme, nes artėjo išeiginė, kai vėl negalėsime tikrintis. Greitai registravomės į keltą, dėliojomės ne tik maršrutą, bet ir nakvynių rezervacijas, patino savininko susitarimas ir vet. vizitus užsienyje. Viskas vienu metu! Sprendimas buvo va bank – jeigu tai ne svajonės dalis, tai bus bent jau geros atostogos. Tikiu, kad gyvenime viskas susidėlioja taip, kaip ir turi būti.
Kelias link tikslo: nuo laivo denio iki 40°C karščio
Pirmasis mūsų pasirinkimas buvo keltas. Kodėl? Kad mūsų princesė Tongutė jaustųsi komfortiškai, nepavargtų ir galėtų ramiai sau kelti progesteroną. Tai buvo puikus sprendimas. Nors laivas šiek tiek siūbavo ir migdė, Tongulis buvo visiškai ramus ir skaniai parpė. Žinoma, šunų WC denis manęs nenuteikė labai optimistiškai, bet kažkaip tas dvidešimt valandų išgyvenome.
Tik išlipus iš kelto mūsų laukė Vokietija ir pirmoji nakvynė Bremene. Atvykome vakare, mus pasitiko garsiai grojančios musulmonų giesmės ir ne pats jaukiausias viešbutis, bet užtat netoli centro. Ryte – lagaminai į rankas ir pirmyn link mūsų galutinio taško Prancūzijoje! Kelionės metu pasitaikė ypač karšti orai, termometro stulpeliai siekė beveik keturiasdešimt laipsnių. Kondicionierius automobilyje padėjo jaustis normaliai ir išgyventi šią kaitrą.
Prancūzijos kaimo idilė ir užsispyręs Avinas
Dienos pabaigoje pagaliau pasiekėme savo kaimelį. Ir va čia aš pradėjau įsimylėti Prancūziją... Toks nerealus, jaukus, šiltas kaimukas! Žmonės nuoširdūs ir bendraujantys. Tai vietos, kur turistai užsuka tikrai retai, todėl mes ten buvome tarsi kokie keistuoliai. Viskas aplink atrodė lyg gyva senovės istorija – nuostabūs namukai, pilys, bažnyčios... Kiekvienas miestelis turi savo pasididžiavimą.
Atvykome į savo apartamentus, kurie buvo įrengti senoviniame kluone. Jis pritaikytas šiuolaikiniam žmogui, bet išlaikęs tą tikrą prancūzišką dvasią ir jausmą. O aplinkui – laisvai besiganantys arkliai, ožiukai... Tikra kaimo idilė!
Tik įsikūrus, nors akys varvėjo iš nuovargio, pradėjau kurti planą – kur daryti progesterono tyrimą šiandien nes vizitas buvo užrašytas tik kitos dienos rytui.. Atvirai sakant, buvau pilna baimės. Nežinai, kokie skaičiai bus: gal jau per daug, o gal išvis nieko nėra. Abu variantai nedžiugina, o nežinomybė kelia didelį stresą. Žinoma, aš neiškentėjau! Dar tą pačią atvykimo dieną radau vet. kliniką ir bandžiau skambinti, bet niekas nekalba angliškai, o aš nemoku nė vieno prancūziško žodžio. Ar galvojate, kad mane tai sustabdė? Tikrai ne! Sėdau į mašiną ir nuvažiavau į vietą dar prieš pat uždarymą. Pagalvojau: vietoje mes kažkaip susirasime kalbą, nes nuo įkyrios klientės tiesiog padėti ragelio nepavyks.
Esu labai užsispyrusi – tikras savo Zodiako ženklo (Avino) atstovas. Jeigu man pasakysi, kad nieko nebus ir tai neįmanoma, aš kalnus nuversiu įrodydama, kad viskas yra padaroma. (Čia tas mano bruožas, kuris kartais nervina artimuosius, bet jie jau žino, kurių žodžių man geriau nesakyti!). Taigi, nuvažiavus radome būdą, kaip bendrauti. Registratūros mergina nieko nesuprato, vertėjų programėlės vertė netiksliai, bet galiausiai atėjo pati gydytoja, kuri šiek tiek kalbėjo angliškai. Vuolia! Išsiaiškinome, kokio tyrimo man reikia, praėjo 10 minučių ir atsakymai buvo mano rankose.
Deja, jie nedžiugino. Dar buvo per anksti, viskas sustoję.
Šiek tiek apsiniaukusiomis mintimis važiavome atgal link savo kluono, galvodamos, kas bus toliau. Pakeliui nusprendėme pravėdinti galvas ir užsukome į mišką susipažinti su Prancūzijos gamta. Galvą gal ir pravėdinome, bet užtat sočiai pamaitinome labai alkanus ir skaudžiai kandančius miško aklius! Susidėliojus mintims, nusprendėme tyrimą kartoti po dviejų dienų.
Laukimas ir pažintis su tikruoju Donžuanu
Sėdėti vietoje neketinome. Laukimo dienas išnaudojome Prancūzijos pažinimui: turistavome po kaimelius, miškus, kasyklas ir mėgavomės atostogomis. Išaušus X dienai, pakartojome tyrimą, ir tadam! Skaičiai pajudėjo ta linkme, kurios mums ir reikėjo.
Tą pačią dieną nuvykome susitikti su Astonu, kurio labai laukiau. Būdavo, studijuoji genetikos lapus, žiūri nuotraukas, video iš visų kampų, bet gyvas susitikimas vis tiek kelia didelį jaudulį ir šiek tiek baimės – o jeigu realybėje bus ne taip, kaip tikiesi?
Veisėja Kelly mus priėmė nepaprastai šiltai ir draugiškai. Iki tol bendravome tik žinutėmis, tad buvo labai gera susitikti gyvai. Ji leido Tonguliui apžiūrėti Astono namų valdas ir tada pasikvietė patį pačiausią kavalierių.
Tai buvo tiesos akimirka. Išbėgo juodas juoduliukas, kurio akys švietė! Visas nuotaikoje, pilnas gyvybės vaikinas. Jokių baimių, jokio streso – tiesiog laisvė. Žinoma, Tonga nebūtų Tonga, jei nesurengtų jam viso išbandymų ruožo. Juk ji – princesė, ir kavalierius turi padaryti žygius, kad būtų jos išrinktas. Ji bandė vadovauti, gąsdinti ir visaip palaužti kavalieriaus dvasią. Dažniausiai jai tokie triukai pavyksta, bet ne su Astonu.
Čia jau buvo kitas lygis. Astonas – tikras donžuanas, puikiai žinantis, ką daro ir kaip tokias neklaužadas prisikalbinti. Sukosi kaip vijurkas! Reikėjo tik matyti visą tą kūno kalbos pokalbį: Tonga bando rodyti valdžią, o kavalierius nei atsitraukia, nei pasiduoda. Jis išsisuko geruoju iš visų jos bandymų, drąsino ją jaustis užtikrinčiau. Po kelių nesėkmingų bandymų jį išgąsdinti, Tongutė pabandė gąsdinti balsu. O ką Astonas? Jis nusprendė rimtuolę damą pralinksminti – pribėga, švelniai įkanda į ausį ir vėl žaidina!
Galiausiai mano rimtuolė pasidavė. Po visų išbandymų jai pradėjo patikti, kad šis geras bernas jos neišsigando, bet tuo pačiu rodė didžiulę pagarbą ir atkaklumą. Prasidėjo viliotinis, ji sutiko, kad šis vaikinas tikrai vertas būti jos vaikų tėvu. Stebint juos pasidarė taip ramu širdyje. Jis – tikras deimantas. Ne tik dėl savo be proto gražios išvaizdos ir kūno sudėjimo, bet, svarbiausia, dėl charakterio. Jo kantrybė, atkaklumas ir mokėjimas suvaldyti situaciją yra tai, ko galima tikėtis tik geriausiame variante.
Nuotykiai, menas ir pakampiai
Po pasimatymo dar turėjome pusantros paros atostogų. Jas išnaudojome pilnai: aplankėme dar daugiau miestų, susipažinome su pastatų istorija ir kultūra. Tongulis visur ir visada buvo kartu! Kol man buvo įdomūs pastatai ir menas, Tonguliui labiausiai rūpėjo kampai, „sysalų“ reikalai ir kas kokius kvapus palikęs. Žodžiu, kiekviena buvome pastrigusi savo mene, svarbu, kad abiem buvo gerai!
Kadangi karštis buvo tiesiog baisuoklinis, nusprendėme į Paryžių nevykti ir atidėti jį kitiems kartams. Tongutės sveikata ir apsauga nuo perkaitimo buvo svarbiau, ir šio sprendimo nė kiek nesigailiu. Tai davė mums galimybę pamatyti vietas, kur turistų mažai, pajusti tikrąją istoriją. Rujos vėlavimas šiuo atveju buvo netgi į naudą – tai mus sulėtino, leido ilgiau pasimėgauti ir daugiau pamatyti.
Kelias atgal su viltimi pilvelyje
Paskutinę dieną Prancūzijoje dar kartą aplankėme savo išrinktąjį, kad viskas būtų iki galo užtvirtinta. Tikėdamiesi, kad grįžtame su svajonių „kontrabanda“ pilvelyje, patraukėme link namų. Kelias atgal buvo ilgas, bet įspūdingas:
- Kvedlinburgas (Vokietija): Tai buvo mūsų pirmas sustojimas išvažiavus iš Prancūzijos. Šis šviesus, autentiškas vokiškas miestelis visiškai pakeitė mano pradinį požiūrį į Vokietiją į gerąją pusę. Čia ne tik pastatuose, bet ir žmonėse jautėsi grožis, tvarka ir pagarba. Apsistojome senoviniame viešbutyje miesto centre. Mus su Tonguliu priėmė puikiai – pravėdinome galvas po ilgo vairavimo ir pasidžiaugėme dar vis trunkančiomis atostogomis.
- Torunė (Lenkija): Anksti ryte vėl kilome į kelią ir pasiekėme paskutinę stotelę. Tai senovinis, istorija alsuojantis miestas. Apgyvendinimą vyras parinko tikrai išskirtinį – geležinkelio viešbutį, esantį prie pat stoties. Viskas ten įrengta senoviniu stiliumi. Iš pradžių galvojau: „Na, vyras moka išrinkti įdomias vietas, bet kaip bus dėl triukšmo?“. Ogi niekaip! Išmiegojome labai ramiai ir tyliai.
Visos kelionės metu praeivių žvilgsniai krypo į Tongutę. Vieni šypsojosi, kiti kalbino, treti prašė paglostyti. Žodžiu, mano žvaigždė iškeliavo į žmones ir mėgavosi dėmesiu.
Reziumė: Kelionė buvo tiesiog nuostabi. Su naujais įspūdžiais, sutiktais šiltais žmonėmis, naujomis patirtimis ir, tikiuosi, užsimezgusiomis draugystėmis. Turėti galimybę pildyti šią svajonę yra kažkas nepaprasto. Taip, kol kas tai tik svajonė – kol neturime patvirtinimo, kad laukiamės, galime tik tikėtis geriausio rezultato. Bet net jeigu gamta nuspręs kitaip, ši kelionė į Prancūziją išliks kaip vienas gražiausių ir pilniausių mūsų atsiminimų!
