Niekada negalvojau, kad gyvenimas su šunimis bus lengvas. Puikiai žinau, ką reiškia prisiimti atsakomybę ir rūpintis kažkuo namuose, todėl, kai Rasa pirmą kartą užsiminė apie šunį, mano reakcija buvo griežtai neigiama. Šuo – tai įsipareigojimas. Tu negali jo paprasčiausiai palikti likimo valiai ir išvažiuoti pramogauti ilgam, palikęs jį vieną.
Na, nebus jis paliktas namie porą dienų su pripiltu dubeniu vandens ir maisto doze 24 valandoms. Taip pat, galiu garantuoti, grįžus namo ir pravėrus duris, tavęs nepasitiks gaivus namų aromatas. Šunimi reikia rūpintis, leisti laiką kartu, o tada jau jis tau atsidėkos...
GYVENIMAS PLAUKUOSE
Pirmoji padėka – šuns plaukai. Jie sukasi ant grindų kaip tie dykumų augalai senuose vesternuose, nesvarbu, kiek siurbtum ir plautum kambarius. Vargšas dulkių siurblys-robotas. Nuoširdžiai nesuprantu, kaip jis dar gyvas po visų tų kartų, kai jį nugalabyti bandė įvairių plaukų gyvatė.
Mes turime du australų aviganius. Puikūs sutvėrimai. Šeriasi du kartus per metus. Galėtų atlikti šią procedūrą kartu, bet ne – šeriasi pakaitomis. Vieną mėnesį viena, tada apie mėnesį – kita. Trečdalį metų vyksta aktyvi kova su šunų plaukais, kurią jie laimi visai kaip marsiečiai su tripodais iš H. G. Wellso mokslinės fantastikos romano „Pasaulių karas“...
Taip taip, nė kiek neperdedu – plaukai puola drabužius, įsiskverbia į maistą, trauki juos iš tarpudančių ar net randi kažkokiu būdu nusigavusius žemiau skirmanto. Žmogus prieš šią stichiją tampa visiškai bejėgis. Visus tuos kone keturis mėnesius.
Ar teko kada nors matyti plaukus atrajojančią katę? Springsta, krenkščia žvėrelis – visai kaip ir aš šunų šėrimosi piko metu. Jau atrodo, kad pabaiga ne už kalnų ir vieną dieną tiesiogine to žodžio prasme iškosėsiu plaučius, bet tada viskas staiga baigiasi. Plaukai dingsta, o jei keli šimtai ar tūkstančiai jų ir lieka, tu jų tiesiog nebepastebi. Jautiesi laisvas. Jautiesi gyvas. Jautiesi žmogumi. Iki kito karto.
IŠPUOSELĖTA VEJA – VYRO PASIDIDŽIAVIMAS
Kai tik atsikraustėme, vienas pirmųjų darbų, prieštaraujantis bet kokiai logikai, buvo vejos įrengimas. Išrovėme kelmus, lyginome žemę, montavome laistymo sistemą, sėjome žolę - viskas vien tam, kad kieme būtų gražiau ir jaukiau. Puikiai atsimenu tuos ramius vasaros vakarus, kai sėdėdavome lauke ant sūpynių, gurkšnodavome taurųjį gėrimą ir mėgaudavomės tyla, žvelgdami į vaivorykštę, kurią virš žolės kuria purkštukai. Tikra idilė. Ji pasibaigė vos tik atsirado ji – pirmoji mūsų australų aviganė Arka.
Deja, Arka buvo tik pradžia. Vėliau jų atsirado daugiau – tranšėjų kasėjų ir kelininkų, savo letenomis išvagojančių tikras autostradas. Sodink nesodinęs, tvarkyk netvarkęs – galutinis vaizdas visada graudus. Tai ne šunys, tai ksenomorfai iš „Svetimo“ filmų, išskiriantys rūgštį ir paliekantys vargšę veją dėmėtą, išplikusią ir tokią skurdžią, kad širdis verkia pažvelgus, kaip ir A. Baranauskui ji verkė vaikščiojant po jo laikmečio Anykščių miškus.
Tik pas mus nėra ko žvalgytis ir vaikščioti aplinkui – viskas užminuota. Rink nerinkęs, bet lauke laukia mina po minos. Joks priešas nepraeitų. Nors išminuotojų komanda (tai yra Rasa) praeina kiemą bent kartą per dieną, rizikuodama tiesiogine to žodžio prasme įklimpti, kad surinktų visas tas minas, to,deja, negana. Nesuprasi, kokie varikliai įtaisyti tų šunų organizmuose, kad jie tai daro po kelis kartus per parą. Negana to, vienos vietos vienam reikalui jiems neužtenka – vienu prisėdimu paliekamos bent 3-4 naujos minos.
Be to, šis procesas vyksta pagal kažkokią mistinę sistemą: kur aš esu, ten ir minuoja. Viskas tam, kad asmeniškai užuosčiau, ar sveikai maitinasi, ar nieko netrūksta. Jei sėdžiu lauke – būtinai prieš mano akis. Kai dirbu viduje – po mano darbo kambario langais. Matyt, šitaip jos demonstruoja savo meilę. Gerai dar, kad bent į akis proceso metu nežiūri savo specifiniu australų aviganio žvilgsniu.
RAMUS VAKARAS – MISIJA NEĮMANOMA
Žinoma, po kiekvienos dienos, kad ir kokia ji bebūtų, ateina vakaras. Tu po dienos darbų nori tik vieno – ramiai pažiūrėti krepšinį, kaip „Žalgiris“ žaidžia Eurolygoje, arba įsijungti kokį filmą ar serialą. Na, realiai tai tiesiog atsisėsti ir užsimiršti po dienos rūpesčių. Norisi, kad niekas nekalbintų, netrukdytų… Norisi savo ramybės oazės, kurioje pradingsta visos mintys ir visi rūpesčiai... Deja, tai ne tau. Tu to neturėsi ir tau tai nelemta. Užtat tu turi šunis.
Sakoma, kad australų aviganis yra lyg šešėlis. Jis visada šalia, visada kartu, visada reikalauja dėmesio. O taip! Tik prisėsk ramiai – tuoj pat atbėgs viena, užsiropš ant pilvo, prisiglaus ir neleis pajudėti. Negalėsi nei kanalo perjungti pulteliu, nei telefono “paskrolinti”. Šuo pasiilgo ir jos didenybei reikia tavęs. Čia ir dabar.
Galiausiai, vos tik atsikratysi viena, tuoj prisistatys kita. Ji šokinės, urgs, los, laižys rankas, veidą, galvą ir reikalaus paglostyti. Juk dėmesio reikia ir antrajai. Pamiršk poilsio planus – laikas duoti duoklę šuniui. Juk visą dieną dirbai kažką tik sau ir dėl savęs, o abar atėjo jų laikas. Tu privalai jį atiduoti, atsilyginti už viską, ką jos dėl tavęs darė visą dieną: laukė saulėkaitoje išvertusios pilvuką, saugojo namus nuo pravažiuojančių dviratininkų, žaidė, dūko ir darė kitus šuniškus dalykus, kuriuos turi daryti šunys. Juk jos irgi atidirbo visą dieną ir joms reikia atsidėkoti…
AUSTRALŲ AVIGANIS NAMUOSE – TIKRA PALAIMA
Nuo rytinio cypavimo, pranešančio, kad saulė jau teka, laikas į lauką ir metas pusryčiams, iki vėlyvo vakaro, kai atsigulęs į lovą girdi už durų dūsavimą ir grindimis čiužinėjančius nagus. Nuo akimirkos, kai grįžti namo ir ant tavęs užšoka gauruotas padaras, pasiruošęs prancūziškam bučiniui tiesiai į burną, iki nuolatinio spiginimo akimis, kai sėdi prie stalo ir valgai savo dienos kalorijų normą. Visas tas triukšmas, lojimas ir keliami nepatogumai...
Nepaisant viso to ir dar daugiau, australų aviganiai, mūsų mergaitės, namuose yra gėris. Jos neleidžia liūdėti. Jos neleidžia būti vienišam. Jos akimirksniu pajunta, kai tau sunku ar kai skauda kažką. Tiesa ta, kad su Arka ir Tonga gyvenimas tiesiog gražesnis.
